Saulėta penktadienio popietė ir artėjantis savaitgalis žadėjo didelį kontrastą. Tik ne šiltų dienų ir vėsių naktų, ne išvykos iš Vilniaus ofiso į Druskininkų SPA, o vairavimo jausmo persėdus iš „Rover Mini British Open Classic“ į „BMW 840CI”. Revoliucinis britų šeštojo dešimtmečio techninis ir estetinis minimalizmas prieš dešimtojo dešimtmečio pažangiausias vokiečių inžinerines technologijas.
Palyginimas prasideda negailestingu techninių charakteristikų susidorojimu – BMW galia „Minį“ pranoksta daugiau kaip keturis kartus, svoris – beveik tris kartus, ilgis – beveik du kartus. Visi kiti techniniai parametrai, išskyrus vieną – salono erdvę – skiriasi panašiomis proporcijomis. Iš vidaus BMW atrodo net ankštesnis nei „Mini“. Tačiau čia palyginimas ir baigiasi – BMW važiuoja į Druskininkus, o “Mini” – į sodybą prie Vilniaus. Taip bus geriau abiems.
Pirmas jausmas, kuris apima atsisėdus už aštuntos klasės BMW vairo, yra panašus į tą, kai pravažiuodamas Vokietijos Rūro srities pramonės konglomeratus šalia greitkelių matai rūkstančius milžiniškus anglies, chemijos ir atominės energijos pramonės kaminus. Jautiesi mažas ir naivus patekęs į suaugusiųjų pasaulį. Kelią atgal į nekaltybę užtrenkia solidžiai tylus durų garsas. Viduje supranti, kad ši mašina padaryta iš pertekliaus ir skirta pertekliui. Suskaičiavus visas BMW 840Ci vidaus elektros įrangos ir reguliavimo svirtis bei mygtukus, jų skaičius perlipa per 60! Pasukus raktelį, po kelių sekundžių pasileidžia galingas naftos produktų naikinimo fabrikas. Prie galios jausmo prisideda ir prigimtinis BMW kvapas, tarsi sėdėtum teutonų magistro kanceliarijoje. Naujos mašinos dabar kvepia kompiuterio plastiku, lygiomis teisėmis ir beviziu režimu į Vakarus. Tačiau net ir dvidešimties metų senumo aštuntos klasės BMW išlaiko šaltos, racionalios ir teisėtos GALIOS kvapą.
Aštuntos klasės modelis tuomet buvo brangiausia BMW mašina – bazinė jos kaina prasidėjo nuo 140.000 markių. Už tiek 1989 metais buvo galima nuspirkti beveik 7 vienetus „Volskwagen Golf GT“. Nenuostabu, kad per 10 metų buvo pagaminta ir parduota tik per 30.000 “aštuntukų“. Didele sėkme to, aišku, BMW koncernas vadinti negalėjo. Pirmoji Persijos įlankos naftos krizė, ekologinės sąmonės mados, JAV mokesčių reformos ir ne paskutinėje vietoje 8 klasės BMW kaina buvo tas derinys, kuris pirminę euforiją pakeitė liūdna pabaiga. Tiesiog tai buvo puiki mašina blogu laiku.
Su automatine keturių laipsnių pavarų dėže standartiniu režimu iš Vilniaus išvažiuojam oriai. Viduje matomumas palyginti su šiuolaikinėmis mašinomis neblogas, langai dar netapo siauromis šaudymo angomis, nors vairuotojo sėdėsena žema, o vairas – aukštai. Elektrinės sėdynės reguliavimas to neišsprendžia. Pro priekinį stiklą matosi tik pakeltų priekinių žibintų dangtelių kampai. Aliumininė kapoto plokštuma nujaučiama tik intuityviai. Saulė leidžias vakarop, bet beveik dviejų tonų mašinos svoriui tai įtakos nedaro, jos sunkumas dar labiau išryškėja kamštyje. Naftos produktų naikinimo fabrikas čia dirbo pilnu pajėgumu. Tačiau Savanorių prospekto gale pavarų svirtį perjungus į sportinį režimą kelionė pradėjo įgauti prasmę.
BMW 840Ci su 210 kW galios varikliu pieno ir cukraus į kavą neprašo. Trauka ir galia disponuojama iš karto paspaudus dešinę pėdą žemyn, iki 5-6 tūkst. apsukų per minutę pakeltas V8 garsas gali pakeisti ne tik muziką, bet ir maistą. Teisus buvo „Cosworth“ variklių tėvas Davidas Keithas Duckworthas sakydamas, kad turbinų reikia tiems, kas nemoka kurti variklių. Tačiau tie laikai praėjo ir „Cosworth“ ir BMW. Nors dar visai neseniai bavarų variklių kūrėjai su turbinomis serijiniuose modeliuose nežaidė, neskaitant kelių bandymų su 2002 ar E23 745i.
Variklio galią BMW pirmiausiai sprendė savo legendiniais šešiacilindriais ir jų darbiniu tūriu. Pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo vokiečių inžinieriai padvigubino statymą ir 1987 metais pasiūlė 7 klasės BMW modelius su 12 cilindrų 220 kW (300 AG) varikliais. Su tuo pačiu tuzino cilindrų varikliu 1989 metų rugsėjį Frakfurto automobilių parodoje pasauliui pirmą kartą buvo pristatytas aštuntos klasės BMW (E31). 1993m. E31 su V8 varikliu buvo pirmasis aštuonių cilindrų BMW Coupe nuo šešiasdešimtųjų BMW 3200 Bertone.
Kas važinėja Druskininkų link žino, kaip vyksta eismas kuroroto kryptimi – lenkti kartais tenka 4-5 mašinas iš karto ir stabdyti prieš pat posūkį miške. Buvo įdomu per galinio vaizdo veidrodėlį stebėti, kaip staiga iš niekur atsiradęs dyzelinio „Toyota Avensis“ lenkėjas liko prikibęs prie impozantiško 840Ci galo, taip ir neišdrįsęs sekančią mašinų koloną bandyti lenkti pirmas. Tačiau tikra galia tuo ir pasižymi, kad galėdama ji neprivalo. Lenkite, ponai, mes niekur neskubame. 840Ci – ne pilotų bandytojų, o kapitonų mašina. Ir jiems tikrai nerūpi, kiek litrų dyzelino reikia šimtui kilometrų. Tai, kaip sako centrinių bankų figūros, yra ne šio pasaulio dimensijos.
Net ir iš šiandieninės perspektyvos, Klauso Kapitzos sukurtas E31 coupe dizainas neatrodo pasenęs, jei jam atleistume už atsidarančius priekinius artimųjų ir tolimųjų šviesų žibintus. Šios stilistiškai įmantrios frazės automobilių dizaino kalboje nebeliko ne tik dėl pasikeitusios mados, bet ir dėl pėsčiųjų saugumo reikalavimų. Tačiau dabar tarp kitų šiuolaikinių mašinų 8-tos klasės BMW išsiskiria ne savo kėbulo linijų arogancija, o ekstravagancija, originalumu ir grynumu.
E31 yra labai sunkiai nusakomo dydžio mašina: ji atrodo didelė ir sunki iš vidaus, tačiau stebint jos linijas iš išorės, ji tampa grakšti ir lengvai telpanti į Napoleono ranką, kaip Šv. Onos bažnyčia Vilniuje. Ir į ją norisi žiūrėti labiau, nei ja važiuoti ar joje melstis.
Sekmadienį vakare Vilniuje BMW didybę pakeitė „Mini“ lengvumas. Per savaitgalį jau spėjau pasiilgti tiesioginės kelio transliacijos, kurią be stiprintuvo perduoda „Mini“ vairas. Aštuntos klasės BMW yra svajonė, kurią norisi turėti netampant jos savininku.
FACIT
Aštuntos klasės BMW 840 (E31) yra vienas įdomiausių šios markės automobilių. Techniškai sofistikuota, estetiškai išskirtinė, galinga ir prabangi, keliuose retai sutinkama, o juo labiau – kasdieniam naudojimui, ši mašina ateityje užims garbingą vietą klasikinių automobilių paraduose ir raliuose. Gera žinia, kad ši E31 dėl jos įsigijimo kainos ir išlaikymo niekada nepateks į priemiesčių ir provincijos galios mėgėjų su dujine įranga rankas. Gerų egzempliorių savininkai jų iš rankų jau nepaleis be keliolikos tūkstančių eurų. Nuvažinėtų ir neprižiūrėtų mašinų remonto kainos tikrai neatpirks pirminio jų pigumo. Kainos tendencijos – kylančios.
BMW „aštuntukas“ nėra sportinė mašina, kaip ir dauguma grand coupe ji skirta ramiai ir patogiam važiavimui. Tai – jachta, o ne vandens motociklas. Tačiau tai nėra ir pinigų naikinimo mašina, kaip gali pasirodyti iš pradžių: neskaitant nuo laiko skaičių ir raidžių pikselius prarandančių informacinių ekranėlių ligos, tinkamai prižiūrimi BMW varikiai atlaiko ne vieną šimtą tūkstančių kilometrų, o degalų sąnaudos trasoje ne ką didesnės nei šiuolaikinių benzininių variklių.