Pirkinys / Alfa Romeo GTV

Stoviu prieš daiktą, kurio atvažiavau pirkti iš Vilniaus į Klaipėdą, ir nesuvokiu, kam man jo reikia. Jau pusę metų jaučiu kažkokį keistą norą atsikratyti pinigais už seną mašiną, bet žiūrint į jau lietuviškus bruožus įgavusią ir prieš pardavimą pigiai papudruotą itališką sportinį kupė, buvau pasirengęs duoti savininkui šimtinę už sugaištą laiką, o pačiam su pasidavėlišku palengvėjimo jausmu važiuoti namo. Kažkada labai džiaugiausi šimtine ir geru butelio vynu išsisukęs nuo džiaugsmo būti visiškai suvažinėtos dyzelinės 166 JTD savininku. Gerai, kad tuometinis jos savininkas architektas sutiko gražinti pinigus už Alfą, kurią iš ryto turėjau registruoti savo vardu. Tada jaučiausi, tarsi būčiau už kelias šimtines atgavęs 6000 Lt ir išvengęs neišvengiamai grėsusių papildomų išlaidų ir rūpesčių.

Pleišto formos „Pininfarinos“ kėbulas iš tiesų buvo pilkos, o ne smėlinės spalvos, kaip atrodė iš nuotraukų skelbime internete.

Šįkart nepasidaviau. Kupė savininkas nuo 5400 Lt sutiko nuleisti kelis šimtus, nors telefonu atrodė, kad pardavimas jį pradžiugins. Prieš kelias dienas buvome sutarę susitikti šeštadienį apie pietus. Atvažiavęs į pirmąjį Klaipėdos „Statoilą“ prie žiedo ilgai nelaukiau. Iš tolo pamačiau atvažiuojančią Alfa Romeo GTV su pakankamai retu turbininiu 6 cilindrų 2 litrų darbinio tūrio varikliu.

Pilka kėbulo spalva tikrai puikiai dera su ryškiai raudonomis odinėmis sėdynėmis.

Jei kalbama apie pirmo įspūdžio efektą, jis buvo labai teigiamas, na, suprantate, ką turiu minty,  kai vertinamas pirmojo pasimatymo baigties scenarijus. Tą patį galvojau slapta gėrėdamasis Alfos forma iš paskos važiuodamas į techninės apžiūros centrą patikrai. Pleišto formos „Pininfarinos“ kėbulas iš tiesų buvo pilkos, o ne smėlinės spalvos, kaip atrodė iš nuotraukų skelbime. Pilka tikrai puikiai derėjo su ryškiai raudonomis odinėmis sėdynėmis. Bet už viską labiausiai laukiau susitikimo su varikliu – šitos mašinos esmės, sielos ir pagrindinio instrumento. Visi kiti itališko automobilio netobulumai gali būti atleisti, jei jis groja nikeliuotais „vargonais“ spindinčiu V6 varikliu.

Visi itališko automobilio netobulumai gali būti atleisti, jei jis groja nikeliuotais „vargonais“ spindinčiu V6 varikliu.

Tačiau nutrintas vairas, pigiu plastiko silikonu ištrintos vidaus ir išorės apdailos detalės, „kosmiško“ dizaino salono gaiviklis su keturiais išsivedėjusiais „wunderbaumais“ ant veidrodėlio, „Alpina“ magelis, plikos žieminės padangos, iš visų pusių duobėtas kėbulas ir neoriginali išmetimo sistema sudarė melancholišką vaizdą, kurį pagal savo šeimininkų įpročius įgauna dauguma Lietuvoje pagyvenusių mašinų.

Vidus,  kaip ir išorė, alsuoja itališka tradicija . Tik tai yra ne salonas, o greičiau piloto “kabina”.

Šitos „Alfos“ savininkas – motociklininkas, tiksliau – britvininkas. Kol servise mano pageidavimu tikrino jo „Alfos“ pakabą, jis nekantravo, tačiau kiekvieną kartą staigiai pasukdavo galvą išgirdęs saulėtą pavasario popietę gatve pravažiuojantį motociklą. Kupė sako parduodantis dėl to, kad reikia automobilio jo draugei, kuri išsilaikė teises. Jis pats, jau turintis motociklą, o jai reikia „automato“. Jis pasiaukojantis ir ne savo noru parduodantis mašiną, kurią prieš metus pirko iš kito britvininko, per dažnai išeinančio į jūrą, kad sugebėtų džiaugtis ir itališku kupė, ir britva, ir kitais gyvenimo malonumais. Aišku, jokių mašinos istorijos dokumentų nėra likę. Iš seno tepalų keitimo lipduko vidinėje durelių pusėje aišku, kad mašinos rida abejotinai yra rodomi 151.000 km. Per pirmus keturis metus ji jau buvo nuvažiavusi 80.000 km. Tokiu atveju, per likusius 11 metų iki praėjusio šeštadienio reikėtų išdalinti 71.000 km arba 6500 kasmet. Tikiu, kad per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje ji tiek ir nuvažiuodavo, tačiau pati „Alfa“ supratingai nutyli, ką ji veikė nuo 2001 iki 2007 Italijoje…

Gale vietos tiek, kad trumpa kelionė mieste nebūtų labai nepatogi 1,70 metro ūgio keleiviui.

Mano paties pirmieji bandomieji kilometrai manęs nesužavėjo. Gerai, persėsti iš apynaujės „Toyotos“ į trečios jaunystės 90-ųjų pabaigos itališką mašiną yra tas pats, kas pereiti nuo pietų staliuko gerame sushi restorane į tinklinės picerijos gardą. Net ir verdiškos variklio simfonijos melodija Alfoje nesugebėjo užgožti girgždesių salone ir bildesių pakaboje, jau nekalbant apie cypiančius stabdžius.

Patikra servise manęs nesugebėjo nei labiau paskatinti pirkti šią mašiną, nei jos atsisakyti. Nors pakaba didesnių problemų nerodė, bet variklio kompresijos nepavyko patikrinti dėl to, kad servise neatsirado 19-os „tik „Alfos“ žvakėms būdingo rakto“, o prijungti prie kompiuterio jos meistrui nepavyko. Pakabą tikrinęs Bronius nusivylė ir mano nedosnumu, kad nepridėjau „čyriko“ už ekstra sugaištas kelias šeštadienio minutes, kai jaunas itališko variklio taip ir neprakalbinęs vyrukas nenorėjo apskritai imti už sugaištą pusvalandį. Tai jam tas Broniui neduotas „čyrikas“ ir atiteko.

Odinės sėdynės su įspaustu ALFA ROMEO ženklu, oda aptraukta rankinio stabdžio rankena ir prietaisų skydelio stogelis.

Išvažiavus iš serviso laukė apsisprendimas. Pirkti ar nepirkti? Pirmą kartą per pusę metų, nuo tada kada pradėjau ieškoti galiniais ratais varomos mašinos su skambančiu varikliu, dokumentuota istorija ir vertės augimo potencialu, man kilo klausimas – o kam man reikia pinigus ryjančios mašinos? Nežinau, kodėl, bet norėjosi tiesiog sėsti į tą nepriekaištingą „Toyota“ ir važiuoti namo. Sulietuvėjusios „Alfos“ melancholija su saulėje dar labiau išryškėjusiomis duobėmis šonuose, dar labiau nekantraujantis ir vis mažiau sukalbamas pardavėjas, iš keleivio sėdynės per visą mašinos pirkimo procedūra taip beveik ir neišlipusi nekalbi jo draugė ir staiga iš kažkur atsiradęs gailestis pinigams žadėjo aiškią pasimatymo a la italiana pabaigą. Tačiau, sulaukęs jau nieko iš esmės nelemiančios dar 100 Lt nuolaidos, kažkodėl patikėjau „Alfos“ savininku – jis tikrai nenori jos parduoti. Tą buvo sakęs jau kelis kartus, kad jei nenupirksiu, jis išimsiąs interneto skelbimą ir mašiną pasiliks sau. Tą visi galėjo sakyti, bet tik ne tokiu tonu.

Netrukus, grįžus į tą pačią „Statoilo“ degalinę sutvarkyti finansinio klausimo, tarsi skaitydamas mano mintis, paskutinę minutę būdamas savo Alfa Romeo savininku, pardavėjas paklausė, ar aš tikrai neapsigalvojau. Sako, pasilikčiau ją sau, jei apsigalvotum. Kelias sekundes pagalvojau. Tada pirmą kartą tikrai apsidžiaugiau savo pirkiniu. Dabar jau buvo per vėlu ką nors keisti. „Alfos“ laukė  kelias į Vilnių.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *