Pamenu, kaip mano senelis šeštadienį arba sekmadienį išvarydavo geltoną automobilį iš garažo. Žinoma, tai nebuvo Fiat 128. Puikiai atsimenu kaip kelias minutes jis šildydavo variklį prieš kelionę. Užvesto variklio garsą atpažinčiau ir dabar.
Tas keturių cilindrų karbiuratorinio variklio užesys, kai aiškiai girdi, kaip sukasi vožtuvų veleną sukanti grandinė… To ritmingo skardaus ir šiek tiek metalinio skambesio su niekuo to nesupainiosi.
Mano senelio septyniasdešimt kažkelintų metų VAZ-2101 buvo, ko gero, pirmasis mano gyvenime matytas automobilis. Ilga laiką jis man buvo ir geriausias. Nes pamenu, kad visi suaugusieji kalbėdavo, kad Žigulys geresnis, nei Moskvičius. Šventai tuo tikėjau ir didžiavausi, kad tai mano senelio automobilis.
Suaugusieji kalbėdavo, kad Žigulys toks geras dėl to, kad jis itališkas. O čia man, kelių metų vaikui, kildavo klausimas: kaip jis gali būti itališkas? Juk užsienietiškų automobilių tuometinėje Sovietų Sąjungoje nebuvo.
Kaip itališka mašina tapo liaudies automobiliu ne vienoje valstybėje galima nesunkiai pagooglinti. Tačiau man kur kas įdomiau, kaip FIAT’as sugebėjo išgryninti nedidelio šeimos automobilio eliksyrą.
O išgryninti sugebėjo taip, kad keli FIAT modeliai sugebėjo laimėti tris Europos metų automobilio konkursus per šešerius metus. Pirmoji pergalė su FIAT 124 buvo 1967 metais (būtent šis FIAT’as ir tapo platforma VAZ-2101). Po trejų metų 1970 metais Europos metų automobiliu tapo FIAT 128, o po poros metų – 1972 metais geriausiu Eurpoje pripažintas FIAT 127.
Kur aš jį mačiau?
Vieną vasario popietę Bremene vykusioje Klasikinių automobilių parodoje mano akis prikaustė tas pats geltonas mano senelio žiguliukas. Na ne visai tas pats. Tačiau panašumo į žigulį FIAT 128 Special tikrai turi.
Tiek išorės, tiek vidaus dizainas ir kai kurios detalės identiškos “pirmukui”. Galiniai žibintai, galinis bamperis, durų rankenėlės, vidaus apdaila, pavarų svirtis – viskas kaip iš Žigulio.
Akivaizdu, kad FIAT’o ir Žigulio draugystė nutrūko tik oficialiai. Jau savarankiška VAZ gamykla ir toliau “skolinosi” naujesnių Fiat dizaino sprendimus. Tai akivaizdu iš žemiau esančių nuotraukų palyginimo.
Įspūdis stovint šalia FIAT 128 toks stiprus ir jausmas taip primena seną “Pirmuką”, kad tikrai girdėjau užvestą metalinį skambesį, kurio šis automobilis, ko gero, neturėjo skleisti. Paaiškinsiu kodėl.
Šiam FIAT 128 buvo sukurtas naujas variklis su diuraliuminio galvute, o vožtuvų veleną suko ne grandinė, o dantytas diržas. Taigi to ryškaus metalo garso dirbant varikliui turėjo nelikti. Tuo metu tokią konstukciją perėmė dauguma nedidelių automobilių gamintojų, nors septyniasdešimtaisias tai buvo labai naujoviška konstrukcija.
Pirmą kartą FIAT buvo varomas priekiniais ratais. Dėl to reikėjo variklį pasukti išilgai priekinio tilto. O prie pasukto variklio reikėjo priderinti pavarų dėžę su sankaba. Tuo metu tai buvo didelė naujovė. Dabar tokiu principu konstruojama absoliuti dauguma priekiniais ratais varomų automobilių.
Tokios FIAT 128 sukurtos naujovės neliko nepastebėtos. Gal geriau reikėtų sakyti buvo įvertintos. Tik rinkoje pasirodęs FIAT 128 modelis buvo išrinktas Europos metų automobiliu (1970).
O reklaminė šio modelio kampanija surado sąsajų su Ferrari. Ar reklamos gamintojai nuėjo pigiausiu keliu? Gal greičiau itališku keliu.
Vieno internauto mėginimas surinkti FIAT 128 savininkus išseko dar 2005. Bent jau sprendžiant pagal puslapį. Tačiau nereikia pamiršti, kad FIAT 128 buvo pagaminta daugiau nei 3 milijonai.
Vakaruose šis FIAT’as paliko gilų pėdsaką dėl savo technologinių naujovių, o štai sovietmetį menančiųjų atmintyje nematytas automobilis atrodo turintis labai tvirtą giminystės ryšį su gerai žinomu žiguliuku.